Kai kurie žmonės prisilietė Kristaus rūbų ir buvo išgydyti. Kiti gi mušė jį per veidą, lazdomis trankė per galvą ir spjaudė į veidą, ir visai nejuto jokios dorybės jėgos. Visa esmė buvo tai, kaip jie prie Jo artinosi ir koks buvo jų santykis.

 

Viskas priklauso nuo to, kaip nusiteikęs tu ateini. Jeigu ateini tikėdamas, kad gausi pagalbą, ir esi tikras, kad atėjai ten, kur reikia, pas Asmenybę, Jėzų Kristų, eini Jo numatytu keliu ir su pagarba – tu kažką gausi. Jeigu ateini taip: „Na, aš ateisiu ir prisiliesiu, pažiūrėsim, padės ar ne“, –  iš to nieko gera neišeis. Tai priklauso nuo to, kaip priimi dieviškąją Jo numatytą tvarką.

 

Lygiai taip pat, kaip su variniu žalčiu. Žaltyje nebuvo jokios dorybės. Tai buvo vario gabalas, kurį jie pasiėmė su savimi iš Egipto. Lygiai taip pat dorybės nebuvo ir stulpe – nė truputėlio. Tačiau būtent nuolankumas Dievo įsakymui atnešė jėgą, atnešė dorybę. Būtent paklusnumas Dievo Žodžiui. Ir lygiai taip pat šį vakarą.

 

„Aklasis Bartimiejus“