MEIBLĖ BRANHAM

GIMĖ: liepos 26, 1921 m.

GYVENAMOJI VIETA: Džefersonvilis, Indianos valstija

 

 

Kartu su savo geriausia drauge Meda ji 1933-isiais tapo fenomenalaus įvykio, įvykusio Spring Stryto gatvės pradžioje, Džefersonvilyje, liudininke.

 

MES SU MEDA draugavome nuo mažens. Mus skyrė vos dvejų metų skirtumas, ir mes abi augome baisiame skurde. Nors Medos šeima kraustėsi iš namo į namą, paprastai jie išvažiuodavo ne toliau nei už 6 kvartalų nuo mano namų Fultono gatvėje – kaip tik toje alėjos pusėje, už vietos, kurioje gyvenu dabar.

 

Nors mus auklėjo skirtingai, mūsų charakteriai buvo panašūs. Mano šeimoje, galima sakyti, netikėjo, kad reikia eiti į bažnyčią, tačiau 1933-aisiais, kai man buvo 12, aš stebėjau vandens krikštą, kurio metu virš vandens pasirodė Ugnies Stulpas. Daug iš to, kas nutiko tą dieną, nebepamenu, nes buvau maža, tačiau manau, kad galiu būti likusi vienintelė gyva šio nuostabaus reiškinio liudininkė. Kai man sukako 16, brolis Bilas krikštijo mane upėje, toje pačioje vietoje.

 

Manau, kad iš pradžių ėmiau lankytis Skinijoje todėl, kad čia ėjo Meda. Tais laikais viskas buvo visai kitaip: plika žemė, vienoje pusėje – skardinė krosnelė... Bažnyčią nuolat lankė apie 50 žmonių. Medos mama Broi buvo valytoja, o du jos broliai, Arnoldas ir Rudis, grojo bažnyčioje gitara ir, jei neklystu, smuiku. Per kiekvienas Kalėdas pas mus stovėdavo eglutė ir buvo rodoma kokia nors scena, o brolis Bilas dalindavo vaikams apelsinus ir saldainius. Laimingi buvo laikai...

 

Aš pamenu Houp, jos ir Bilo vestuves. Ji buvo labai tyli, rimta, šiek tiek už jį aukštesnė. Apskritai – ji ir Meda buvo daug kuo panašios. Meda ilgą laiką rūpinosi jų vaikais, ir mums visiems buvo sunku suprasti, kodėl Houp ir Šeron Rouz išėjo susitikti su Viešpačiu.

 

Iš tiesų manęs nenustebino tai, kad brolis Bilas ir Meda susižadėjo. Maždaug tada aš pradėjau susitikinėti su Bilo broliu Doku.

 

MES SU MEDA buvom viena kitos vestuvėse. Mums abiems teko skolintis suknelę šiai šventei, mes abi neturėjom pinigų nuotraukoms, gėlėms, svečių priėmimui ir pan. Tokioje pat padėtyje buvo ir visi mūsų pažįstami. Medos ir brolio Bilo jungtuvės vyko brolio Karpenterio namuose, Niu Olbanyje, 1941-ųjų spalį. Mes su Doku susituokėme 1942-ųjų sausį – brolis Bilas sutuokė mus ten, kur gyveno, t.y. Aštuntosios gatvės 922 name, per gatvę nuo Skinijos. Jie turėjo tik du kambarius – miegamąjį, kuris atstojo ir svetainę, ir virtuvę; jis sutuokė mus miegamajame. Be brolio Bilo, Medos, Doko ir manęs ten buvo tik mažasis Bilis Polis.

 

Iš karto po vestuvių mes su Doku persikraustėm gyventi į Pen gatvę, į namą priešais Skiniją. Visus tuos metus su Meda mes išlikome geriausios draugės, ir kartu praleisdavome daug laiko. Broliui Bilui patikdavo, kaip mes dvi giedodavome „Pėdsakai laiko smiltyse“, o Dokas – „Gyvenimo valtelę“. Daugiau nebegaliu klausytis šių giesmių, nes nuo jų mano širdis tiesiog plyšta pusiau.

 

Dokas taip pat padėdavo Skinijoje. Daugelį metų jis buvo dainavimo lyderis – tol, kol susirgo; tada jam padarė operaciją. Jis mirė 1975-ų gegužės mėnesį.

 

Manau, tuo metu tik nedaugelis iš tiesų suprato, kad Bilas buvo pranašas. Mes tiesiog žinojome, kad jis buvo labai ypatingas žmogus. Kai jis pradėjo važinėti ir pamokslauti kitur, mes su Doku taip pat važiuodavome į visus jo tarnavimus Ohajo valstijoje ir tose apylinkėse. Mes tapome daugybės žmonių išgijimo ir nuostabių įvykių liudininkais.

 

Iš jo brolių į tarnavimus kartu su juo važiuodavo tik Hovardas, Donis ir Dokas.

 

MANAU, kad Bilas buvo visiškai nepanašus į savo brolius. Jis nuo jų nenutoldavo, tačiau jo ypatingas gyvenimo pašaukimas, ir tai, kad jis buvo tarnautojas, išskyrė jį iš kitų. Prireikus jis visuomet buvo pasirengęs padėti bet kuriam savo šeimos nariui.

 

Niekada nepamiršiu ir tos dienos, kai tuokėsi mano vienintelė dukra Dona. Širdis tiesiog plyšo pusiau. Aš sėdėjau verandoje, kai brolis Bilas atėjo į mūsų namus. Jis prisėdo šalia ir pradėjo su manimi kalbėtis. „Meible, tu gi žinai – jie duoti mums tik trumpam“, – pasakė jis. Atrodo, tada aš nusiraminau. Tai tiesa – vaikai duoti mums tik kuriam laikui.

 

Žinoma, aš buvau privilegijuota, kad visa tai galėjau matyti savo akimis ir žinoti apie visus tuos nuostabius dalykus, kuriuos Dievas atskleidė per brolį Bilą.

 

Po Doko mirties nebenorėjau čia likti, tačiau Jis žino, kam aš Jam reikalinga čia. Esu dėkinga Viešpačiui už tai, koks Jis man maloningas.