Darbe pargriuvau ir patyriau stiprų skausminį šoką. Jaučiausi labai blogai, negalėjau atsigauti gerą valandą. Mane išvežė su greitąja į ligoninę.

Po kurio laiko pastebėjau, kad man vis lengviau, lengviau... Bet ranka vis tiek buvo kaip nesava, „neveikė“. Išeidama iš ligoninės negalėjau net paimti rašiklio ir pasirašyti.

Gavau nedarbingumo pažymėjimą, grįžau namo. Reikia valgyti... Galvoju: „Teks su kaire“. O Lena man sako: „Už tave meldėsi“.

Pagalvojau: „Meldėsi? Dabar aišku, kodėl man ten palengvėjo... Paimsiu šakutę į dešinę.“ Ranka nelabai „klausė“, bet... paėmiau. O kai čia už mane pasimeldė – ir pakelti galėjau, baigiantis tarnavimui – net pradėjau ploti.

Tačiau giedant psalmes nuskambėjo tokie žodžiai: „Priimsiu VISĄ Žodį“. Man tai taip prabilo... Jeigu priimu visą šią maldą, visą Žodį, tai, kad esu visiškai išgydyta, vadinasi, rytoj turiu eiti į darbą. O jeigu nepriimu – teks pasigydyti mėnesiuką ar du. Pamaniau: „Na jau ne...“

Namie Jurijus bandė atkalbėti: „Palauk. Turi progą pailsėti – naudokis.“ O aš galvoju: „Ne, namuose tikrai neliksiu.“

Ryte paskambinau savo vadybininkei ir pasakiau, kad ateisiu į darbą.  Tiesiog tikėjau: aš dirbsiu. Nemiegojau visą naktį – ranką skaudėjo taip, kad negalėjau sau rasti vietos. O išėjau dirbti, ir viskas – skausmą lyg ranka nuėmė.

Pakeliui namo aš ir vėl paslydau ant nedidelės balos. Guliu ir galvoju: „Šėtone, nieko tau neišeis. Net nežiūrėsiu į tai, kad vėl kritau ant tos pačios rankos. Ir man jos neskaudės.“ Tiesiog pakilau ir nuėjau.