Norėjau paliudyti dar antradienį, bet liudijimų ir taip buvo daug...

Kažkada už mane meldėsi, ir aš gavau išgydymą, tačiau pastarąjį mėnesį mane vėl kankino akių problemos. Kiekvieną dieną turėjau lašinti lašiukus, o sekmadienį jie baigėsi.

Prieš eidama į tarnavimą aš priėjau ir paprašiau, kad man vėl parvežtų tų lašiukų iš Baltarusijos, nes čia labai sunku jų gauti... Sekmadieninio tarnavimo metu, kai jau giedojome, užėjo pyktis, ir aš pagalvojau: „Šėtone, kiek gi galima? Nebeturiu aš jų, nieko nebelašinsiu ir nieko nedarysiu“.

Kitą rytą aš turėjau eiti į darbą, o dirbti be tų lašų anksčiau negalėjau. Išdirbau pirmadienį ir antradienį. Maldos susirinkime velnias priėjo prie manęs su tokiomis mintimis: „O gal tu negavai išgydymo? Eik į maldos eilę... Visi eina, ir tu eik.“

Žinote, taip įdomu... Jeigu pastebėjote, labai daug žmonių prašė būtent akių išgydymo. Supratau, kad tai – dėl manęs. Aš nebeišėjau.

Dabar jau ketvirtadienis... Visas šias dienas nieko nenaudojau. Žodžiu, išgijau. Ačiū!