Aš taip pat noriu paliudyti apie tai, kaip nuostabiai veikia Dievas.

Maldos metu (aš jau truputį pasakojau) mano širdyje buvo poreikis – pasimelsti už mažylį. To paties norėjo ir namuose likusi mano žmona.

Ta maža būtybė, kuriai vos pora dienų, labai mažai valgė ir silpo tiesiog akyse. Žinote... Tuomet, kai tu jai niekuo negali padėti, ateina baimė, atsiranda jaudulys....

Po mūsų maldos Dievas iš karto pašalino tą spaudimą, tačiau mažylis valgyti nepradėjo. Tiesiog paprašiau mintyse: „Viešpatie, tegul tai sustiprina mano tikėjimą“.

Aš mąsčiau taip: grįšiu namo ir pamatysiu, kaip mažylis valgo pilna burna, tačiau taip nebuvo – nei naktį, nei kelias artimiausias dienas... Bet Dievas visą tą laiką davė ypatingą išgyvenimą.

Mums dieną naktį skambėjo ta psalmė: „Neatmes Dievas tavo maldos, malda stiprybės duoda...“ (aš tikiu, kad Dievas neduoda jų šiaip sau – jos visada skamba reikiamu metu, esant reikiamam išgyvenimui). Mes tiesiog stovėjome maldoje tikėdami ir širdyje turėjome ramybę, užtikrintumą. Tai tas pats, kas kilnoti štangą: po savaitės ar mėnesio kilnojimo ji netampa lengvesnė, tačiau mūsų raumenys auga, ir kasdien pakelti ją vis lengviau. Lygiai tokį pat išgyvenimą mes turėjome savo šeimoje.

Dabar mažylis vis daugiau valgo, vis labiau auga... Maniau, kad Viešpats atsakys akimirksniu, bet Jis padarė tai taip, kaip ir reikėjo. Aš paprašiau, kad Jis sustiprintų mano tikėjimą. Galbūt aš tai įsivaizdavau kitaip, tačiau Jis žino, kaip padaryti geriau. Šlovė Jam!