Matau, kad Viešpats suteikia dar vieną galimybę paliudyti Jo šlovei. Aš tuo pasidalinau su pastoriumi, ir jis paprašė, kad paliudyčiau apie tai bažnyčioje.

Tą antradienį man buvo labai sunku čia patekti. Jau maniau, kad atvykti negalėsiu, tačiau vis tiek važiavau, ir į mano širdį atėjo tokia mintis: „Juk tai – mano Karalius. Aš važiuoju susitikti su Juo. O gyvenime visada bus problemų, rūpesčių...“ Ir štai su tokiu nusistatymu aš atvažiavau į tarnavimą.

Kai prasidėjo maldos eilė, nusprendžiau, kad būsiu ne tik žiūrovu, bet ir dalyviu. Iš visų jėgų palaikiau pastorių, kai jis čia meldėsi už žmones. Pamačiau, kad velniui tai nepatinka – prasidėjo toks aštrus širdies skausmas... Bet kuomet aš pasakiau: „Ne, šėtone, dabar tu neatimsi iš manęs pergalės. Aš stoviu viename kanale su mano pastoriumi, su visais tais, kurie meldžiasi“, skausmas iš karto liovėsi. Kai mes galime nurodyti į Dievo Žodį – velnias to bijo. Tebūnie pašlovintas Viešpats.