Kai brolis Pavelas meldėsi už Liudą, jis pasakė, kad Viešpats yra čia. Mes ir taip tai žinome, bet man tie žodžiai taip prabilo...

Paskutinį kartą liudijau, kad Dievas padarė tikrą stebuklą, ir peršalimas tuojau pat dingo. Minėjau, kad dar turiu daug su gerkle susijusių problemų. Tikiu, kad Jo žaizdomis esu išgydyta, bet visgi ta ligų „puokštė“ mane slėgė.

Daugelį metų mane kankino ir užgulusi ausis, gumulas gerklėje, kuris kliudė kalbėti ir apsunkindavo kvėpavimą, ir mažasis kojos pirštas (problemos su juo tęsėsi kokius aštuonerius metus – ypač paūmėdavo pavasarį ir rudenį). Šiandien visą dieną dirbau, o pirštas buvo stipriai ištinęs ir labai skaudėjo. Du kartus mane tyrė skirtingi gydytojai, tačiau skausmų priežasties taip ir nenustatė.

Kuomet brolis Pavelas meldėsi ir pasakė, kad Viešpats yra čia, aš pagalvojau: „O iš tiesų... Kodėl gi negaliu Jo pritraukti? Juk man taip skauda net stovėti...“ Tariau: „Viešpatie, atkreipk į mane dėmesį. Aš išmetu tą „puokštę“ velniui ir priimu Tavo išgydymą.“

Ir žinote... Tyčia pastovėjau dar kurį laiką – viskas praėjo, ir ausys „atsivėrė“, ir piršto visiškai nebeskauda. Šlovė Viešpačiui, aleliuja! Aš dėkoju Jam!